Ar esi pastebėjusi, kad kartais:
- tempimas nepadeda, arba poveikis labai trumpas;
- laikysena „grįžta atgal“, nors sąžiningai mankštiniesi;
- o ir skausmas vis sugrįžta ir vis kitoje vietoje.
Tai nereiškia, kad darai kažką ne taip, tai tik reiškia, kad kūnas veikia ne taip paprastai, kaip dažnai esame mokomi.
Mūsu kūnas nėra atskirų dalių rinkinys, tai – sudėtinga, bet labai Išmani visuma.
Ilgą laiką kūnas buvo suprantamas kaip atskirų raumenų sistema: vienas raumuo – viena funkcija – viena problema.
Tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo visai kitą vaizdą. Kūnas veikia kaip vientisa sistema, kurioje viskas yra sujungta per jungiamąjį audinį – fascijas.
Kas yra tos fascijos?
Fascijos – tai jungiamasis audinys, kuris:
- apgaubia kiekvieną raumenį,
- jungia raumenis tarpusavyje,
- jungia raumenis su kaulais, vidaus organais, nervais ir kraujagyslėmis.
Jos nėra „pasyvus įpakavimas“. Fascijos:
- perduoda mechaninę jėgą,
- dalyvauja judesyje,
- turi daug nervinių receptorių, susijusių su pojūčiais, skausmu ir kūno suvokimu.
Todėl kūnas jaučia, reaguoja ir prisitaiko kaip visuma.
Dažnai būna, kad jaučiame skausmą, bet visai ne ten, kur yra problema. Kodėl?
Moksliniai tyrimai rodo, kad raumenų jėga ir įtampa gali būti perduodama ne tik per sausgysles, bet ir per fascijas – tarp gretimų ar net tolimųjų raumenų .
Tai paaiškina, kodėl:
- pėdos įtampa gali turėti ryšį su kaklu,
- dubens padėtis – su kvėpavimu,
- kaklo įtampa – net su akių funkcija ir pojūčiais galvoje.
Mūsų kūnas išmanus ir jis žino kaip ir ką kompensuoti, kad galėtų judėti ir funkcionuoti. Skausmas kūne dažnai yra signalas apie sutrikusią visą fascijinę grandinę, o ne apie vieną „blogą vietą“.
Tom Myers šias fascijines grandines pavadino Anatomijos traukiniais (Anatomy trains).
Savo knygoje „Anatomy trains”, T. Myers aprašo, kaip fascijos sudaro Ištisas grandines, funkciškai jungiančias skirtingas kūno dalis nuo poodinio sluoksnio iki pat kūno centro, nuo pėdų pirštų galiukų iki galvos smegenų.
Šios fascijinės grandinės:
- palaiko kūno laikyseną,
- leidžia judesiui sklisti per visą kūną,
- padeda kūnui prisitaikyti prie fizinio krūvio, streso ir patirtų traumų.
Todėl laikysena nėra tiesiog „neteisinga poza“. Ji atspindi tai, kaip kūnas prisitaiko prie mūsų kasdienio gyvenimo – prie judėjimo (ar jo trūkumo), kvėpavimo įpročių, patiriamų fizinių ar emocinių apkrovų ir mentalinių būsenų.
Laikysena – tai gyvas, nuolat kintantis kūno prisitaikymo rezultatas, o ne klaida, kurią reikia „pataisyti“.
Kodėl vien tik „stiprinti“ ar „tempti“ dažnai nepakanka?
Jeigu dirbame tik su atskiru raumeniu:
- ignoruojame visą grandinę,
- nekeičiame kūno pojūčio,
- negrąžiname pasitikėjimo judesiu.
Kūnas gali tapti stipresnis, bet dėlto jis netampa laisvesnis.
Kaip čia padeda FAMO metodika?
FAMO (Art of Motion Academy) metodika kviečia pažvelgti į judesį kitaip. Praktikuojant FAMO, judesys gimsta ne iš pastangos ar kontrolės, o iš visumos pojūčio. Kūnas mokosi judėti per dėmesį ir jautrumą, o ne per siekį „atlikti teisingai“.
Individualiose FAMO mankštose skiriame laiko:
- švelniam fascijinių grandinių balansavimui,
- judesio kokybės pajautimui,
- kūno padėties erdvėje suvokimui (propriocepcijai),
- vidinių kūno pojūčių pažadinimui ir jų klausymuisi (interorecepcijai).
Tai nėra greitas taisymas ar korekcija. Tai procesas, kuriame kūnas pamažu pats randa naują tvarką:
- įtampa ima tirpti,
- judesys tampa laisvesnis ir lengvesnis,
- laikysena keičiasi natūraliai, be prievartos.
Kartais kūnui nebereikia daugiau pastangų – jam reikia daugiau dėmesio.
Jeigu jauti, kad norisi judėti be spaudimo, be „teisingų formų“ siekio, o labiau per pojūtį ir buvimą – kviečiu į individualias FAMO mankštas Harmoniq studijoje.